Investuoti į waves crypto 2022 sleeper

investuoti į waves crypto 2022 sleeper

Vis dėlto puikiai nutuokiame, kad abu poliai iš tiesų į dialogą leistis nesiruošia, o dialogo sąvoką vartoja kaip performatyvią deklaraciją — abi stovyklos gerai žino, kad šis nesutarimas nėra išsprendžiamas dialogu, net jei šis realiai įvyktų.

Kaip neretai nutinka, iš pažiūros paviršutiniškos aktualijos atskleidžia nepalyginamai sudėtingesnę teorinę ir konceptualią genezę — pavyzdžiui, Lietuvoje tęsiasi gana klasikinis masių prieš elitą populistinio konflikto modelis.

Dialogo terminas nurodo ne tik į kalbinę terpę bei santykį su pasauliu, bet ir pakankamai margą politinių sąvokų spektrą, apimantį tokias apybraižas, kaip status quo, konsensusas, demokratija, antagonizmas, klasinis konfliktas ir smurtas — visos jos siūlo mąstyti, kad dialogas nėra tokia skaidri ir geranoriška idėja, kaip gali pasirodyti matant begalinę straipsnių, pareiškimų ir atsišaukimų aibę.

Kas tampo dialogo virveles?

Tokiu būdu, sekdamas Platono dialogų tradicija, Ciceronas sau susikuria nuotolį ir distanciją — erdvę, kurioje galima mąstyti kelis požiūrio taškus ir jais žongliruoti. Šis pavyzdys atskleidžia kelis svarbius dalykus dialogo temoje: dialogas gali būti parodomasis ir demonstratyvus — derealizuotas ir instrumentalizuotas.

Kaip ir antikos tekstuosetaip ir mūsų visuomeniniame ir politiniame gyvenime dialogas gali turėti platesnių implikacijų ir būti įrankiu, reikalingu įgyti galią bei pranašumą. Taip pat dialogas gali būti kur kas sudėtingesnių procesų dalis, kuri yra tik smulki mašinos detalė, nedaranti didelės įtakos jos funkcionavimui.

(PDF) Western Europe and the rest of it: the Swiss perspective | Paolo Ruspini - tvorostinklai.lt

Žinoma, lengva pasakyti, kad šiandien dialogas tėra manipuliacija, tuščias aktas, paslėpti interesai ir šantažas, tačiau pačioje jo koncepcijoje jau glūdi užuominos į šias savybes.

Net jei dialogas etimologiškai žymi binariką ir dvilypumą [0], kaip dviejų pašnekovų ar grupių sąveiką, mes jokiu būdu negalime šios sąvokos izoliuoti išimtinai dvinarėje schemoje — šalia dviejų visad yra ir trečias, ir daugiau.

Galima matyti, kad dialogas jau savaime yra nevienalytė struktūra, o šią palankiausia aiškinti per kalbą — dialogas neišvengiamai į ją nurodo. Tradicine dialogo filosofijos prasme, dialogas yra kalbinis santykis su pasauliu — būtent nuo lingvistinio santykio su realybe ir pradeda dialogo filosofijos atstovas Martinas Buberis [1].

Nuo to paranku atsispirti, tačiau ar tikrai kalba yra tik toks mediatorius ir tarpininkas? Kalba ne tik įtarpina ir reprezentuoja mūsų santykį su pasauliu, bet ir jį kuria, konstruoja, koreguoja — kalba yra inžinerija.

Traktuoti kalbą kaip informacijos perdavimo tinklą reiškia ją susiaurinti ir ignoruoti visą kompleksiškumą, kurią ji, kaip sistema, pasiūlo.

Tad kalba nėra paprasta nuoroda į viešąjį diskursą ir žmones vienijantį ryšį, o pasaulį struktūruojantis veikimas, esantis esminiu mūsų mąstymo karkasu, už kurio nieko nėra. Kaip ir mūsų protas, — kalbos armatūra, — kalba nėra sklandus ir investuoti į waves crypto 2022 sleeper mechanizmas, sugestijuojantis kontaktą ir harmoniją: kalboje yra gausybė nesusikalbėjimo, kuris kaip tik ir tampa sąlyga kalbai egzistuoti ir išlikti. Kitaip tariant, stoka arba pertekliusnegatyvumas ir disonansas, leidžia kalbai būti daugiau nei į pasaulio procesus nurodančia semiotine sfera arba tiesiog komunikacija.

What appears as disaster postponed is, in virtual reality, disaster expanded. Nick Land Retrospektyva vėl ir Baudrillardas vėl Antrojoje dalyje toliau svarstyta laikiškoji kompresija, įrėžta momentiškumu ir, svarbiausia, temporaliuoju efemeriškumu : medijose įsivyravusi hipnotizuojanti contento kategorija, modeliuojanti ir sustyguojanti mūsų sąmonės procesus taip, kad socialinius tinklus darosi vis sunkiau instrumentalizuoti, t. Be algoritmų, žinoma, tekste neapsieita — aptartos despotiškos Spotify savybės ir šį bei panašius laukus supantis haipo-vaibo-energijos žodynas, nubrėžiantis pa mąstymo ribas. Galiausiai, ant svarstyklių dėliojant i racionalumo blokus, kiek pasislinkta į komunikatyviojo kapitalizmo varą, patologišką politikos patologizaciją ir kairę užsmaugusią ventinimo kultūrą. Anuomet šis filosofas mąstė gerokai fatalistiškai ir nešvytėjo didžiu tikėjimu visuomenės išsilaisvinimu — dabartis tik patvirtina, kad jis bemaž neklydo, ir technologijos, medijos bei skaitmena tampa įtikinamais to įrodymais.

Todėl kalbą ir kalbančiuosius visad juosia tam tikra akloji ir pilkoji zona, bet ji yra gyvybiškai svarbi. Dialogo atveju, reikia žiūrėti anapus dviejų dialogą palaikančių agentų — įžvelgti tą Ciceroną, kuris sudaro pačias prielaidas ir konjunktūrą dialogui vykti dvejetainių opcionų brokeriai su demonstracinėmis sąskaitomis klostytis.

Dialogo kodas nėra X ir Y, o veikiau ištisa abėcėlė, sąlygojanti X ir Y pozicijas. Be to, tai yra mediacijos klausimas — kas medijuoja dialogą? Reikia imti domėn, kas sąlygoja pačią kalbą, t. Užprogramuota šachmatų lenta Dialogą galima suprasti kaip liberalizmo ir ypač liberaliosios demokratijos ideologemą. Kaip ir daug kas liberaliosios demokratijos sąlygomis, dialogas leidžia šiam modeliui ir režimui investuoti į waves crypto 2022 sleeper į waves crypto 2022 sleeper kaip liberaliajai demokratijai, nors įmanoma dabartinę padėtį, pavyzdžiui, banaliai pavadinti korporacine oligarchija, kurią aptarnauja valstybės menedžmentas ir panašiai.

Kaip kažkas rašė feisbuke: prapjauk liberalą — kraujuoja nebe liberalas. Dialogas įsisteigia ne tik kaip politikos simuliacija, bet veikiau kaip parodija, kreivas veidrodis, prastai nulieta groteskiška kopija. Vargu, ar šiais laikais patys diskutuojantieji dar tebetiki dialogu ir diskusija. Galima dialogą laikyti tam tikra chroniško apsimestinumo būkle ar socialinio cinizmo forma: dauguma suvokia ir nutuokia, kad dialogas nieko nekeičia ir neveikia, tačiau vis tiek to imasi, ar bent jau apsimeta, kad imasi.

Ši, žinoma, niekad nėra išsakoma tiesiogiai ir eksplicitiškai, bet visad tvyro ore, kaip būtinybė išlaikyti liberaliosios demokratijos fasadą — paklusnumas turi būti gaminamas ir dauginamas: tuo dialogas yra dresūra svaidant apskurusį kaulą.

Dialogas, kaip investuoti į waves crypto 2022 sleeper visuomeninio gyvenimo operatorius, išduoda tai, kad diskusija, derybos ar debatai nėra skirti išspręsti kokią nors problemą ir ieškoti atsakymo — visi anie dialogo ideologijos struktūrai priklausantys elementai jau savaime yra tikslas ir siekiamybė. Kitaip tariant, dialogas akumuliuojamas vien tam, kad būtų — žinoma, tokia padėtis ima įgauti absurdiškų bruožų, atskleidžiančių politikos beprasmybę ir neįmanomybę.

Discussion is just an exercise in narcissism where everyone takes turns showing off. Peršasi pozicija, kad šiandien dialogas ir diskusijos yra tapę žaidimu, atliekančiu nutikrovinimo funkciją — begaliniai ritualai siūlo tikėti, kad gyvename demokratijoje ir turime balsą, galią, valią.

Jei jau pasitelkiant žaidimo analogiją, dialogo atveju žaidi ne tu, o tu esi žaidžiamas — dialogą visad diriguoja ir orkestruoja jėgos, kurios peržengia dialogo puses-agentus. Dialogas it žaidimas, kurio pabaiga jau apspręsta ir predeterminuota iš anksto — čia vėl sugrįžta virveles tampantis Ciceronas.

Galop įsivaizduokime šachmatų figūras, kurios gali judėti tik pagal šio žaidimo taisykles: liberali fantazija diktuotų, kad figūros yra nepriklausomos, autonomiškos, galinčios spręsti savarankiškai. Tačiau, žinoma, taip nėra, nes liberaliosios demokratijos sąlygomis dialogas yra vertimas žaisti pagal taisykles, dėl kurių tu nesitari ir kurias nustatai ne tu.

Pandemijos diskursas tai užaštrino dar neregėtu lygmeniu: bet kokia kritika dominuojančiai darbotvarkei yra tildoma, gniaužiama ir marginalizuojama — pasipriešinimas nustatytam kursui pasitinkamas demonizacija, egziliu ir ostrakizmu. Tai atskleidžia daugybę su demokratijos tvarka susijusių prieštarų ir nenuoseklumų. Pati šiuolaikinė demokratija deklaruoja, kad turime būti aktyvūs, pasisakyti, dalyvauti ir pareikšti nuomonę, tačiau jei tai darome ne taip, kaip reikia, laukia skaudžios pasekmės, apnuoginančios tikrąją — barbarišką — demokratijos prigimtį.

Demokratija yra neįmanoma be fetišizmo kaip prasmės pertekliaus, kuris čia tampa nominalu, vartojamu kaip argumentas pats savaime — autoreferentiška sąvoka, kaip savaiminė vertybė, Gėris, Grožis ir Tiesa.

Manichėjiška demokratija Dialogą, kaip status quo reprodukcijos mechanizmą ir jį palaikantį komunikacinį aparatą, galima nesunkiai prilyginti triukšmui. Toks diskursyvus triukšmas, kad ir koks bebūtų chaotiškas, geriausia kriptovaliutų įmonė investuoti aiškią funkciją užgožti signalą, t.

Šiuo atveju, signalas yra triukšmui nenaudinga, nereikalinga ir nepageidaujama laikysena, todėl į signalą yra atitinkamai reaguojama. Vietoje to turime tik sandarią nuomonių rinką, kaip saugią agorą, kurioje neperžengiamos jokios riboskadangi jau apstu egzempliorių, kas už tai laukia — juk kam rizikuoti?

Matome daugybę prieštaringų simptomų, kurių šaknis galime aptikti, vėlgi, pačioje kalboje. Tiek dialogo, tiek demokratijos sąvokos esamoje visuomenėje veikia negatyviai — per savo nesatį ir nebuvimą. Taip vėl prasiveržia gajus dichotominis mąstymas ir binarinės distinkcijos: demokratija-diktatūra, Rytai-Vakarai, civilizacija-laukiniai ir panašiai.

Pomėgiai | tvorostinklai.lt

Pavyzdžiui, Lukašenka — blogis, Rusija — blogis, Kinija — totalitarizmas, ergo, blogis. Dėl to Badiou tokią etiką, kokią iš tiesų palaiko daugelis žmonių, laiko fundamentaliai konservatyvia. Taigi, kad ir kaip liberalioji demokratija euforiškai agituotų už dialogą ar derybas, iš tiesų ši galios poziciją užimanti retorika yra flirtuojantis pašnekesys su veidrodžiu. Skirtumo ir Kito etika Aptartoji Badiou kritikuota etikos koncepcija gimsta atsigręžiant į Emmanuelį Leviną ir jo įsitikinimą, kad etika kyla iš santykio ir skirtumo su Kitu.

Žinoma, bendrąja prasme, Levinas naudingai parodo, kad dialogas gali būti neišvengiamai mus ir realybę įtarpinantis modusas — dialogas čia suprantamas kaip santykis su pasauliu. Tačiau, jei žvelgiame į politinį lauką, jo įtampas ir labiau konfliktines paradigmas, Levino samprata atrodo nepakankama ir ribota. Šiuo atveju, ji tokia yra santykyje su Badiou universalizmu, teigiančiu, kad Kito skirtumo identifikacija besiremianti etika turi būti atmesta — etika turi būti abejinga skirtumams ir stengtis įgyvendinti universalumą.

Tuo tarpu Levino etika, kaip žinia, yra orientuota į skirtį tarp manęs ir Kito. Levino filosofija yra pastanga išlaikyti Kitą kaip Kitą, kuris gali autonomiškai egzistuoti pasaulyje netapdamas mano dalimi — idant kitybė iš tikrųjų atitiktų kitybę, kaip išorė, kurios negalima įvietinti savajame pasaulyje. Taip pat, Levino filosofijos kontekste, kitame žmoguje yra kažkas, kas verčia mane už jį prisiimti atsakomybę. Kitas yra palaikomas ir patvirtinamas savo heterogeniškume: Levinui egzistencija yra pliuralistinė, o daugiskaita pasireiškia pačiame egzistavime.

Levino Kito koncepciją prasminga reziumuoti jo paties žodžiais: Kitas jokiu būdu nėra kitas aš pats, dalyvaujantis su manimi bendroje egzistencijoje. Santykis su kitu nėra nei idiliškas ar harmoningas bendrystės santykis, nei atjauta, per kurią mes atsiduriame jo vietoje, atpažįstame jį kaip panašų į mus, tik išorišką.

Santykis su kitu yra santykis su Paslaptimi.

investuoti į waves crypto 2022 sleeper

Visą jo būtį sudaro jo išoriškumas, ar tiksliau, jo kitybė, nes išoriškumas yra erdvės savybė ir per šviesą grąžina subjektą į save. Nieko stebėtino, kad Leviną kritikuojantis Badiou, rodantis ištikimybę metafizinei Vienio idėjai ir savąją universalizmo sampratą grindžiantis matematine aibių teorija, buvo nesyk apkaltintas totalitarine mąstysena, bet taip teigia tik tie, kurie tingiai vedžioja sąsajas braidydami seklumoje.

Čia sugrįžtame prie tos pačios dialogo struktūros, kaskart prievartingai brukančios susitarimą — tikras politinis pokytis yra kaip tik tai, dėl ko nesitariama, kas įsiveržia iš anapus, įveikiant nubrėžtus ir nustatytus normatyvus. Badiou būtent tai ir siekia parodyti, bet čia svarbiau, jog jis demarkuoja Levino filosofijos ribas: skirtumas nėra patvari kategorija, o Kitas ir kitybė čia suvokiami pernelyg arbitraliai, tarsi žmogus būtų tiesiog kaip toks, nediferencijuojamas kaip subjektas.

Politinė dinamika leidžia išbalansuoti dialogo sąvoką, ją iš egzistencinės išplečiant labiau į socialinę, bet tai nereiškia, kad tuo dialogo konceptas netenka savo filosofinio svorio. Priešingai — galimas daiktas, kad tik dar daugiau įgauna.

Norint tuo įsitikinti, dera pažvelgti į negatyvią dialogo pusę — dialogą kaip neįmanomybę.

investuoti į waves crypto 2022 sleeper

Nėra ir niekada nebuvo.? Sunku įsivaizduoti visuomenę, kurioje politinis dialogas būtų įmanomas. Kyla klausimas — dialogas tarp ko? Pasitelkime klasikinį dialogo neįmanomybės pavyzdį — klasinį konfliktą. Eilinis prieštaravimas, parodantis, kad dialogas visad konstituotas platesnės socialinės struktūros — darbuotojo ir darbdavio nesutarimą bei konfliktą visiškai gali išspręsti tik drastiškas pačių darbo santykių permodeliavimas, kas reiškia ir esamo pozicijų išsidėstymo nutraukimą.

investuoti į waves crypto 2022 sleeper

Todėl dialogas neįmanomas dėl pernelyg skirtingų padėčių ir per daug nutolusių jų interesų. Tampa aiškiau, kad dialogo negalima izoliuoti nuo ekonominės ir sociopolitinės konsteliacijos. Todėl dialogas, o tiksliau, realus jo nebuvimas, yra naudingas būtent galingiesiems — performatyvi dialogo ekspozicija, ir dialogo, kaip problemos sprendimo ir išeities, skatinimas implikuoja, kad pusės yra lygiavertės ir lygiateisės, tačiau iš tiesų tai tėra priemonė kaip užsidirbti bitcoin per captcha politinę galią ir ją koncentruoti, bet ne šia dalintis arba leisti ją perimti.

Šia prasme, dialogas iškyla kaip pragmatiška retorinė figūra ir parodomoji procedūra, skirta pacifikuoti: dialogas tampa socialiniu reguliatoriumi ir visuomeniniu lubrikantu, padedančiu išlaikyti politinę homeostazę. Dėl to dialogas niekad neišspręs to paties darbdavio ir darbuotojo konflikto — jis šį tik represuos, nustums šalin, perkels kitur, užmaskuos ir paslėps.

investuoti į waves crypto 2022 sleeper

Svarios kairės radimasis šį patogumą bent dalinai apardytų, ir tą anie kalbantieji puikiai supranta. Atkakliausi dialogo proponentai neįžvelgia arba atsisako pripažinti klasinius santykius ir įtampas visuomenėje — dialogas čia pasirodo ne kaip problemas sprendžiantis įnagis, ir ne kaip susikalbėjimo bei santykio kūrimas, o kaip viso to nebuvimas ir negalimybė.

Tai leidžia susidaryti labai pagrįstą impresiją, kad visuomenėje nėra jokio konsensuso, o racionalaus susitarimo galimybė neegzistuoja. Įprasta prasme, konsensusas reiškia nuomonių pasiskirstymą ir laikysenų spektrą, ieškantį kompromiso ir bendro sutarimo — tai yra socialinė intuicija, kuri tiek įtvirtinta juridiškai bei instituciškai, tiek veikia ir kalbos pagrindu, kaip sąvokų tinklas prekybos kriptovaliuta patarimai laukas, sudarantis ideologiją.

Habermasas nemąsto dialogo kaip tokio, tačiau bet kokiu atveju įsilieja į šiame tekste aptariamą visuomenės ir kalbos sąrangą. Habermaso mąstysena grįsta racionalumu kaip gidu, kaip vedančiuoju ir vadovaujančiuoju principu, per komunikacinį veiksmą ir argumentus ieškančiu idealios kalbos situacijos. Habermasas tiki komunikatyviu racionalumu, per skirtingų agentų sumą siekiančiu paprasčiausiai susikalbėti ir taip pasiekti konsensusą.

Filosofo nuostatas galima apibendrinti jo paties žodžiais: This concept of communicative rationality carries with it connotations based ultimately on the central experience of the unconstrained, unifying, consensus bringing force of argumentative speech, in which different participants overcome their merely subjective views and, owing to the mutuality of rationally motivated conviction, assure themselves of both the unity of the objective world and the intersubjectivity of their lifeworld.

Dabar kur kas lengviau kalbėti apie konsensusą ne tik kaip apie fabrikuojamą iliuziją ir metastabilumo gamybąbet ir kaip labai smurtingą vadybos formą ir, grubiai investuoti į waves crypto 2022 sleeper, tramdymo priemonę. Pavyzdžiui, pastaruosius trisdešimt metų yra globaliai įtvirtintas neoliberalusis konsensusas, tačiau jis šiame amžiuje ima po truputį byrėti — m.

Dėl šios priežasties šiųdien paprasčiau kalbėti ne apie konsensuso palaikymą, o vyraujančio ir plintančio nepasitenkinimo menedžmentą — disensuso vadybą. Dialogas tampa ne konsensuso sistemos dalimi, o būdu suvaldyti disensusą, nors, bent jau Lietuvoje, tai tik dar labiau kursto susipriešinimą ir skaldymąsi.

Todėl dialogas tikrai nėra ta terpė ir sfera, kurioje įvyksta ir klostosi politika. Disensusas rodo, kad dialogo krizė įkūnija ir pačios politikos krizękuri jau ir taip įsisenėjusi. Netgi galima griebtis gana kraštutinio, bet pamatuoto teiginio, kad politika apskritai nebeegzistuoja: liko tik ekonomikos aptarnavimas ir rinkos valdymo mechanika.

Kokia staigmena, pasirodo, pasaulyje vyksta žaliavų ir išteklių mainai. Politiniai procesai jau seniai atiduoti ekonominiam rinkos vyksmui. Kažką panašaus primena praėjusių metų Lietuvos parlamento rinkimų debatai? Priešrinkiminiai debatai, kaip nemąslus pneumatizmas ir bukas ritualo kartojimas, yra popkorninė pramoga ir pašaras interneto memamso ne politinių idėjų sandūros ringas.

Western Europe and the rest of it: the Swiss perspective

Apsimetinėjimas, kad kažkas sprendžiama, nors viskas jau seniausiai nuspręsta į priekį. Bet politiką pasisavinusi medijų logika nuolatos pabrėš poreikį pasisakyti, išreikšti nuomonę, būti pilietiškam. Bėda yra ne ta, kad niekas šiais laikais nebeturi ko pasakyti, o ta, kad visi sako per daug.

Dar niekada pasisakyti ir kažką išstumti į eterį nebuvo taip investuoti į waves crypto 2022 sleeper, bet dar niekada viešuma nebuvo perkimšta tiek daug visiškai beverčių ir niekingų pliurpalų.

investuoti į waves crypto 2022 sleeper

Dar niekada nebuvo tiek žodžio laisvės, bet dar niekada ja nebuvo taip nesinaudojama. Atrodo, kad tylėjimas šiandien yra radikaliausias įmanomas veiksmas — užsičiaupimas yra tikroji žala, sabotažas, diversija. What a relief to geriausias užsidirbti pinigų internetinis kursas nothing to say, the right to say nothing, because only then is there a chance of framing the rare, and ever rarer, thing that might be worth saying.

Triukšme neįmanoma susikalbėti, todėl dialogas dar labiau atrodo kaip nepasiekiamas idealas — tai, apie ką vis kalbama ir kas deklaruojama, bet kas niekad neįvyksta ir neįgyvendinama. Dialogas yra tuščia įsivaizduojamybė, antipolitinė fantazija, kolektyvinė mitologija, svaiginanti mistifikacija, retorinė gimnastika, socialinis fasilitatorius, postpolitinis impresionizmas, begėdiškai paskleista fikcija.

Dialogas yra iliuzija, nes demokratija yra iliuzija. Politiką išstūmė impotentiškas aktyvizmasiliustruojantis ir nemažai daliai dabartinės kairės būdingą bruožą — būtinybę užimti valstybės galią pakeitė nepavojinga dalyvavimo ekstazė. Smurtas visur ir visada Dialogo sąvoka turi pagrindą nebent tada, kai mąstome apie dvi puses, kurios nesusikalba.

Kaip neapsigauti perkant įmonę? | Įsigijimas, reorganizavimas, likvidavimas | TURIU KLAUSIMĄ

Nesusikalbėjimas, kaip konflikto paradigma, nebūtinai gali nuvesti iki, tarkime, pilietinio karo — nesusikalbėjimas paprasčiausiai yra visuomenės variklis.

Tačiau teoriškai ir filosofiškai našiausias nesusikalbėjimo ir nedialogo pavyzdys yra smurtas — nesėkmingo ir neįvykusio dialogo pūlinys, dialogo ribų peržengimas, anapus dialogo esantis reiškinys, antidialogas.

  • Ни одно из этих таких привычных мысленных приказаний не возымело никакого эффекта.
  • Kaip neapsigauti perkant įmonę? | Įsigijimas, reorganizavimas, likvidavimas | TURIU KLAUSIMĄ
  • То, о чем толковал Джизирак, оказалось правдой: Алистра просто не могла следовать за .
  • Forex prekybos mentorystės programos
  • Kaip užsidirbti pinigų internete asmeniniam naudojimui
  • Investuoti kriptovaliutą dabar
  • politika – nyksmografija

Šitaip smurtas suvokiamas kaip viešosios erdvės užribis — išėjimas iš už apibrėžto ir leistino lauko. Žinoma, dera iš pradžių apsibrėžti, apie kokį smurtą čia kalbama.

WAVES REBOUND SAAT MARKET CRYPTO NAIK ??? MUNGKIN AJA KALO HAL INI TERJADI !!!

Viešpataujantis smurto vaizdinys yra tarpasmeninis, kaip fizinė ir kūniška žala, arba emocinis smurtas, psichologinis teroras. Smurtas yra vartojamas ir geidžiamas, net jei kelią pasišlykštėjimą — kaip abjektas, kuris ir atstumia, ir traukia. Mes visi esame smurtingi, ir smurtas yra neišplėšiama bei nepašalinama mūsų gyvenimo dalis. Smurto tema yra jautri ir skausminga, apie ją neretai sunku kalbėti — ne tik todėl, kad kyla gailestis smurtą patiriantiems ir panašiai, bet ir dėl to, kad apie smurtą apstu įvairių psichologizuojančių teorijų, kurios gal ir nėra labai lėkštos ir paviršutiniškos, bet į smurto svarstymą neįtraukia filosofiškai skvarbesnių kalbos ir politikos dimensijų.

laikas – nyksmografija

Kitaip tariant, smurtas nebūtinai yra kūno veiklos ir funkcijų sutrikdymas, asmens sužalojimas ar skausmo priežastis — smurtas yra neišvengiamas tiek, kiek neišvengiama yra investuoti į waves crypto 2022 sleeper ir jos struktūra. Tai nėra vien tik įžeidimai, keiksmažodžiai ir afektyviai destruktyvus kalbos tekstūros registras, bet pats kalbos veikimas ir funkcionavimas, apibrėžiantis subjekto santykį su aplinka ir jos objektais: šių įvardijimas, simbolizacija, pavadinimo suteikimas ir panašiai.

Šitaip smurtas gali būti labai subtilus ir sofistikuotas, bet vis vien išlaikyti tai, kas jį leidžia vadinti visaverčiu smurtu, kuris gali būti netgi dar brutalesnis, nei tiesioginis-fizinis smurtas.

Žižekas irgi rašo apie tai, ir pateikia auksinį pavyzdį: What if, however, humans exceed animals in their capacity for violence precisely because they speak? As Hegel was already well aware, there is something violent in the very symbolisation of a thing, which equals its mortification. This violence operates at multiple levels. Language simplifies the designated thing, reducing it to a single feature.

Taip pat žiūrėkite